parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Taèiau ðis tik suplakë uodega vandená, bet ir vël nieko
neatsakë.
„Hmm... Na ir kas galëjo nutikti? – mëgino susivokti
Gugis. – Nosis lyg jau ir sugijus, visas atsipenëjæs ir á
ásiliûdëjusá nepanaðus...“
– Na, gerai, – kaukas gûþtelëjo, – jeigu jau toks rimtas
ir nekalbus, tai eisiu, – tarsi áþeidæs dël nesvetingo
padaro elgesio, tarstelëjo Gugis.
– Tu juk niekam nepasakosi, ar ne? – staiga sumurmëjo
maumas, dëbsodamas kaþkur virð maþyèiø, susisukusiø
ir susivijusiø berþiukø, klausiamai kilstelëjo vienà
antaká.
– Ko? – nesuprato kaukas.
– Kaip ðokau, mau?
Gugis prikando ið karto abi lûpas, tramdydamas ðypsenà,
bet bûtø buvæ dar labai neblogai sukàsti ir kitkà,
nes viskas – nuo rankø iki kojø taip ir taikësi kratytis ið
juoko – tai mat kas èia buvo!.. Ðiaip ne taip prarijæs
juoko bangà ir áprotá eiliná kartà pasiðaipyti ið maumo,
Gugis uþtikrino:
– Ne, tikrai ne... Nebijok, – pridëjo ðyptelëdamas paèiu
paèiu lûpø kampuèiu, – nepasakosiu... Tik... Tau
patinka ðokti? – pasiteiravo.
– Ne, mau, – Munamukis papurtë galvà, – bet... taip.
– Kaip? – nesuprato Gugis, – taigi negali bûti ir taip,
ir ne vienu metu?
– Negali, – linktelëjo maumas.
– Tai kaip tada iðeina? – tikslinosi kaukas.
› 150 š