parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Kà tik nuaidëjusá vaitojimà palydëjo vos girdimas
skambtelëjimas, èeþëjimas, atodûsis...
– Kas èia? – krûptelëjo Gugis.
Jauniaus oda nubëgo pagaugais.
– Neþinau, – atsiliepë patyliukais. – Gal… þmogus? –
vaikinas net pagalvoti nenorëjo, kad poþemyje tektø susitikti
su kokia nors ramybës nerandanèia vële, vaiduokliu
ar sloguèiu… Maskoliðku!
Vaitojimas pasikartojo – jau silpnesnis, bet toks pats
skausmingas.
– Þmogus, – patvirtino Gugis. – Ðtai… ten, – nurodë
kryptá.
Jaunius prikando lûpà. „Nebijok, nebijok“, – barë save.
– Eime! – nelabai tvirtai iðtarë, drebanèiais pirðtais
stipriau spausdamas kalavijo rankenà.
Jie pasisuko kauko nurodyta kryptimi, þengë keletà
þingsniø. Deglo ðviesa pagaliau atsimuðë á ðoninæ sienà
ir apðvietë daugiau poþemio sienø, sumûrytø ið dideliø,
sunkiø akmenø. Vaikinas ir kaukas sustingo – pasieniais
sëdëjo keletas þmoniø. Jø rankos, sukaustytos sunkiom
grandinëm, buvo liesos ir þaizdotos. Kûno nuogybæ
vos dengë palaikiai skarmalai. Ilgi neðvarûs plaukai
ir barzdos, besidriekianèios nuo bejëgiðkai nusvirusiø ant
krûtiniø galvø, beveik ðlavë þemæ.
– Fu… – pasibjaurëjo Jaunius.
Gugis tyliai priëjo artyn prie vieno ið nelaimingøjø ir
ið apaèios paþvelgë á veidà. Á kaukà dëbsojo tuðèios,
nejudrios akys, o neáprastai perkreiptoje burnoje tarp
› 267 š