parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tada?.. – bandë pagreitinti pasakojimà kaukas.
– Tada... Jos man prisakë iðmokti... Ðokti, mau, –
gailiai vyptelëjo maumas. – Iki pavasario lygiadienio, –
pridëjo.
– Oho! – ðvilptelëjo Gugis.
– Sakë, jeigu iðmoksiu – pakvies á ratelá...
– Šit kaip... Chi chi, – sukikeno kaukas.
– Nekikenk, mau, – murmtelëjo Munamukis, – jeigu
tave paþadëtø uþkasti skruzdëlyne...
– Þinau, – linktelëjo Gugis, – dar ne tai padaryèiau.
Bet tai juk nieko bloga – iðmoksi ðokti, galësi nekliudomas
þiûrëti... – padràsino.
– Aha, iðmoksi, mau, manai, lengva? Maumo kojos
trumpos, maumo uodega sunki, mau...
– Pamatysi, iðmoksi, – patikino Gugis, – að þinau. O
ir laiko daug...
– Daug, – sutiko Munamukis, – tik þiemà juk miegosiu...
– Þinau, – linktelëjo Gugis, – tiesà sakant, todël ir
atëjau. Sudiev pasakyti.
– Bet... Að dar neinu miegoti, mau? – nustebo maumas.
– Bet að iðeinu, iðeinu þiemoti pas þmones... Tad iki
pavasario nebepasimatysim... – paaiðkino kaukas.
– Kur? – maumas iðsprogino akis.
– Pas þmones. Á Pagirius...
– Kaukiûkðti, tau galva suvirë? – ðoktelëjo Munamukis,
net suliulindamas pelkæ.
› 152 š