parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Gerai, atsisësiu, apsidairysiu...“ Gal kuriam nors kampe
tûno didysis þvëris?! Bet ne, visi kampai uþversti kaþkokiais
rakandais, o ten netgi tas daiktas, kurá þmonës
skobnimis vadina, numestas. Ir jokio didelio gyvio! Tik
keistas maþius tebetûno savo vietoje, o jo vos vos pramerktos
akys þiba lyg du pailgi geltoni þiedlapiai.
„Ir kà gi dabar daryti… Man ið èia labai reikëtø iðsikrapðtyti!
Juk ëjau aiðkintis, kaip galëèiau padëti Jauniui,
o dabar pats beveik á vilkduobæ ávirtau…“
Kaukas vël ádëmiai apþiûrëjo tà pabaisà, kiek buvo ámanoma
tokioje prieblandoje ir tokiu atstumu. Ði, panaðu,
irgi nenuleido primerktø akiø nuo nekviesto sveèio. „Kas
èia per padaras galëtø bûti?“ – mëgino atspëti Gugis. Bet
tesimatë ilga ilga uodega, susukta á keletà þiedø. Dar lyg
ir keturios kojos. „Drieþas? Labai peraugæs… O gal ðituose
kraðtuose drieþai milþinai veisiasi?“
Kaukas atsargiai þengë maþutá þingsná pirmyn.
– Ðððððððð! – nelaukë baidykliukë.
Gugis aiktelëjo, vos iðsilaikydamas ant kojø – maþë ir
vël padidëjo, taèiau kaþkaip… Pamëkliðkai! Netikrai!
Tarytumei akyse bûtø sutavaravæs didþiulio þvëries vaizdas…
„Atrodo, èia kaþkokie kerai… – vis dar paðiurpæs ëmë
átarti kaukas. – Turbût ðitie padarai taip ginasi nuo nedraugø!..
Ne kitaip – juk ir gulbës, kai gàsdina, ðnypðèia,
sparnais plaka – atrodytø, ne gulbë, o viesulas! Vadinasi,
geriau artyn nelásti… Pakalbinsiu – o gal supras?!“
– Na, ko tu… – pratarë Gugis. – Að tau nieko bloga
nedarysiu. Að – kaukas. O tu?
› 227 š