parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

norës sulaikyti – turës pasistengti! – iðkëlë aukðtyn sugniauþtus
kumðèius.
Gugis, patogiai ásitaisæs tarp kailiø, jautë, kad kol kas
ne metas pasirodyti, todël laukë, kol Jaunius ðiek tiek
nurims. O vaikinas iðsirëkæs ir pamosikavæs ëmësi tvarkos
– pakëlë ir atrëmë numestà kalavijà, ðalmà pasikabino
ant vidurio baslio, laikanèio palapinës medþiagà,
iðkyðos, tvarkingai paguldë kailinius. Tuomet pakëlë àsotá,
truktelëjo gerà gurkðná…
– Sveikas, Jauniau, – pasilabino Gugis.
Vaikinas atsisuko, pamatæs kaukà, ðyptelëjo ir mostelëjo:
– Vël slapukauji? Eikð artyn, – pakvietë, sësdamas prie
ugniakuro.
Gugis atitipeno artyn. Per þygá kauko ir jaunuolio draugystë
tvirtëjo ne dienomis – valandomis. Iki pat miesto
Gugis atkeliavo Ruokio kelionkrepðyje tik ið mandagumo.
Mat nors plaèiapetis þemaitis ið Pagiriø ir nuoðirdþiai
rûpinosi maþuoju keleiviu, bet burnà ðnekoms praverdavo
tik retkarèiais. O su Jauniumi bûdavo galima
taukðti apie tiek visokiausiø ádomiø dalykø: nebûtus
kraðtus, girdëtus ir iðgalvotus nutikimus, nepaþástamus
girios gyventojus…
– Nori uþkrimsti? – paklausë Jaunius, maudamas ant
ieðmo mësos gabalëlá ir tiesdamas virð þarijø.
Kaukas nurijo seilæ ir linktelëjo.
– Gerai, pasidarysim… Dumèius kaþkur iðlëkë, – suniurzgë
ant savo virëjo, – bet èia daug gudrumo nereikia.
› 209 š