parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kà nors padarai netikëtai, sulauki daug daugiau sëkmës,
negu mëgindamas áprastai… Kaipgi kitaip sugebëèiau
ið kuparo tà kiauðiná iðimti?“ Taèiau reikëjo labai gerai
viskà apgalvoti ir netgi ðá bei tà pamëginti. Tik su kuo?
– Bûûû! – ðûktelëjo kaþkas prie ausies, bet Gugis net
nekrûptelëjo – jis jau seniai akies kraðteliu stebëjo, kad
Berþas, iðlindæs ið klojimo ir apkibæs ðiaudais, sëlina artyn
– matyt, vël ðokinëjo nuo skersinio.
– Mhm, bûûûû… – sulinksëjo kaukas, labai nuvildamas
vaiká.
– Að taip neþaidþiu, – papûtë lûpas Berþas, sësdamas
greta.
– Að irgi, – atsigræþë Gugis, ir Ruokio sûnelis pastebëjo,
kad kauko akutëse tiesiog siauèia velniukai.
– Kà veiki? Kas èia? – susidomëjæs Berþas nuþvelgë
laumës pirðtà.
– Èia – ginklas! – atsakë ðis.
– Na na, – suniekino já vaikis, – koks èia ginklas? Nei
ádursi, nei ápjausi… Va kalavijas – tai ginklas! Tëtis oho
koká kalavijà turi – ið kryþioko plikomis rankomis atëmë!
– Geras ginklas, – Gugis iðkëlë prieð saulæ, ir laumës
pirðto viduje kaþkas suspindo – tarsi gintaras ar liepsnelë…
– galiu ant tavæs iðbandyti? – paklausë.
– O… skaudës? – susirûpino Berþas.
– Ne, – iðsiðiepë Gugis, – tikrai tikrai neskaudës!
– Na, gerai, – sutiko. – Uþsimerkti?
– Nebûtinai, – kaukas susikaupë ir ásmeigë þvilgsná á
vaiko akis…
› 92 š