parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis, gráþæs prie ðulinio rentinio, patyliukais stebëjo
vyksmà. Moteriðkë kiek paabejojusi priëjo prie klûpanèiø
vyrø. Uþsimojo. Baltrus mirksëdamas sukando lûpas…
Bet antausio pliaukðtelëjimo taip niekas ir neiðgirdo.
Aleksandra Varfolomejevna, niekinamu þvilgsniu
perbëgusi visus tris, tik nusispjovë po kojø ir apsisukusi
nukrypavo pirkios link. Rumbaudas, ádëmiai stebëjæs
moteriðkæ, nebandë nei skatinti, nei trukdyti, o kai
moteriðkë pasiðalino, tyliai, bet grieþtai nurodë:
– Eikit ir prikelkit tuos iðlûþusius. Mikliai.
Staiga kaþkas ðvilptelëjo. Taèiau þmonës taip ðvilpti
negalëjo – ðitaip ðvilpti mokëjo tik kaukai, ir Gugis net
krûptelëjo – ið kur? Bet, þvilgtelëjæs á garso pusæ, pamatë,
kad po klëties pamatais stovi tie du padarai, su
kuriais jis taip ðauniai vaikë po kiemà þmogus… „Na,
vis tiek reikia susipaþinti“, – nusprendë, þengdamas jø
link. Netrukus vienas prieð kità sustojo giriø kaukas,
apsitaisæs tvirtai susiûtais bebro kailinukais, susijuosæs
dailiai austa juosta, ir du naminukai: vyresnysis, liesas,
rimtas, su oþio barzdele ir raukðliø iðvagota kakta,
bei jaunesnysis su kupeta ðiaudø spalvos plaukø, apvalus
ir labai þvitriomis akutëmis. Abu jie vilkëjo puikiai
siuvinëtus marðkinius, uþleistus ant drobiniø kelnyèiø.
– Nafania, – iðtiesë rankà vyresnysis.
– Gugis, – spustelëjo kaukas.
– Kuzia, Kuzia! – nebelaukdamas savo eilës ir dëdamas
letenëlæ ant virðaus, spirgëjo jaunëlis.
› 204 š