parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Laukymëje, kur susitiko þmogutis, kaukas ir aitvaras,
vasara iðsiskleidë margaspalviø þiedeliø lovatiese ir sultingos
þolës stiebais – juk tuoj Rasos! Èia jie galëjo nieko
nebijoti – Taupënas po tokiø linksmybiø tikrai negalëjo
atðliauþti, o jeigu kas nors ir pasirodytø – juk Gugis
vël galëtø kà nors uþkerëti… Bent taip atrodë Berþui,
nors pats Gugis atrodë labiau pavargæs nei linksmas. Tik
kauko akys ðypsojosi, þvelgdamos, kaip Vipðtas, abiem
sparnais apglëbæs kiauðiná, linguoja ir tyliai kartoja: „Ko,
ko, ko, ko…“
– Bet keista, – lyg pats sau murmtelëjo kaukas, – juk
èia – ne lukðtas, o visas kiauðinis… O senolis Urkis sakë…
– Kà sakë? – sukluso Berþas.
– Sakë, kad aitvarai labai saugo savo kiauðinius, kai
iðsirita, ir negali nuo jø nutolti, tarsi didelës sraigës…
– Ko, ko, ko… – nerimo paukðtis.
– Tai tu jo paklausti gali, – pasiûlë vaikis.
– Ko, ko? – matyt, pokalbá nugirdo ir Vipðtas.
– Vipðtai… Juk tas kiauðinis… Jis netuðèias? – Gugis
paklausë þmoguèio patarimo.
– Ko, ko, – sulinksëjo Vipðtas, – netuðèias, – ið dþiaugsmo,
atrodo, net þodþius ëmë lengviau tarti…
– Ir ið jo… Iðsiris paukðèiukas? – paðoko Berþas.
– Ko, no, ko, kaitvariukas, aitvariukas, ko, iðsik-ris! –
jis suplakë sparnais.
Gugis net iðsiþiojo – viskas staiga tapo aiðku: þmonës
vogdavo kiauðinius ne norëdami iðsiperinti aitvarø, o
priversti sau tarnauti paèius aitvarus, kurie galëdavo pa-
› 98 š