parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Bet ne, senolis Urkis sakydavo, kad aitvarai taikûs, gal
ir nieko nedarys… O gal geriau sprukti, kol dar nevëlu?
Bet kaip dabar nusirebeþdinti þemyn, kai nieko nematyti?
Brrrr… – brovësi nerimastingos mintys. – O jeigu
taip reikës visà naktá pralaukti – suðalsiu… O jeigu ðiànakt
neatskris? O jeigu… Ne, jeigu kà nors pradëjai –
turi baigti...“ – prisiminë pamokymà. „Jeigu tas aitvaras
bus labai baisus, apsimesiu nepastebëjæs… O jeigu jis
pastebës? Tada apsimesiu negyvas! O jeigu pastebës ir
apsimetusá? Tada… Tada…“ – kaukas pasièiupinëjo maiðelá
prie juostos su paèiais naudingiausiais daiktais: ðeðko
plaukais, zuikio spiromis, angies iðnaros skutais ir laumiø
pirðtø gabaliukais, ne, ðá syká jau nepamirðo á þygá
pasiimti!
Kiek laiko jau iðtûnota ant stogo, suskaièiuoti negalëjo
– gal pusë nakties, o gal daugiau, nors galëjo bûti ir
maþiau – kaukas net nepastebëjo, kaip prisnûdo, o snausdamas,
þinoma, nesuprasi, kiek laiko prabëgo. Bet staiga
kad sutrinko, subildo, suðvito! Gugis vos susilaikë
neðûktelëjæs ið netikëtumo, kai ant kraigo, sudrebindamas
visà stogà, nutûpë didþiulis padaras. „O jau graþumas!“
– net iðsiþiojæs apstulbo. Ir ið tiesø – storà kaip
trobos ràstà, þaltiðkà aitvaro kûnà apdengæ þvynai blyksëjo
visomis vaivorykðtës spalvomis, spinduliavo didelës
it varnalëðos lapai þalsvai gelsvos akys ir raudonavo
didþiulis tarsi statinë gûþys! „Oi ne, tokio tai jau tikrai
nesuèiupsiu…“ – sumojo Gugis. Truputëlá lukterëjæs, tarsi
vogèiomis apsidairæs, padaras iðsitiesë ir ákiðo galvà
› 68 š