parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Bet ten ir vël sudundëjo þingsniai.
Ðnabþdesiai, kai nurodymai perduodami ið lûpø á lûpas
tyliau uþ lûðis sëlinanèiø kariø, baigësi. Dabar jau
nebebuvo reikalo slëptis, dabar reikëjo tik skubëti.
– Pirmyn! – ðaukë Gedgaudas, vedantis vienà ið puolëjø
pulkø. – Pirmyn! Greièiau! Mikliau!
– Saugokitës! – uþriko kaþkas, iðgirdæs leduotu pylimu
riedanèio ràsto dundesá.
Bet ar taip lengvai pasisaugosi, kai aplink tamsu – anei
mënulio, anei þvaigþdelës – tik kas keletas akimirkø dangø
perskrodþianèios ugninës strëlës!
– Kopëèias, kopëèias remkit! Ákalkit kaiðèius! Skydais,
skydais denkitës! Aukðtyn! Sparèiau!
Þmonës tarsi atkaklios skruzdës aplipo pylimà, bet nieko
gera neþadëjo smailiavirðûnë siena. Ore suðvilpë gynëjø
strëlës, kaþkas sudejavo ir nusirito þemyn, bet kiti
vis lipo ir lipo… Ruokis uþsimetë ant nugaros skydà ir
jau irgi uþdëjo kojà ant skersinio, kai Gedgaudas palietë
jo petá:
– Ruoki, neskubëk! Kà tik gavau þinià – tu turi skubiai
keliauti kitur! Ðtai Valdas – jis tave nuves…
– Bet, Gedgaudai!.. – pasipiktino Ruokis.
– Vyresniojo ásakymas nesvarstomas! – uþriaumojo senasis
karys. – Vykdyk!
Jaunius vël prigludo prie sienos, gniauþdamas kalavijo
rankenà. Delnai prakaitavo, ðirdis dauþësi lyg þuvis
tinkle. „Kiek jø atbëga? Kiek?!“
Taèiau siena, á kurià atsirëmë, ëmë slinkti atgal, ir vaiki-
› 259 š