parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Bet ji dabar mûsø nemato! Kodël gi ðnypðèia? – nerimo
þinovas.
– Tai paþiûrim! – pasiûlë kaukas. – Eime!
– Šððððððððððððððð!
– O tu jos... Visiðkai nebijai? – nusistebëjo Bartas.
– Að su ja susikalbu, eime!
– Ai, laukit èia. Kaukas mano, – beveik pasididþiavo
Ruokis.
– Ðððððððððððððð! – Ðiuðos ðnypðtimas tiesiog vërë ausis.
Tik dabar ji buvo apsisukusi, dar labiau iðpûtusi skiauteræ
ir atrëpliojusi arèiau posûkio. O prieðais...
– Po ðimts! Ir kunigaitis Jaunius èia! – sumirksëjo
Ruokis.
„O, tikrai, Jaunius pasivijo!“ – sutiko Gugis. O jo draugas
stovëjo iðsitempæs, paruoðæs kalavijà ir aiðkiai ruoðësi
kelià prasiskinti jëga. „Ádomu, kodël Ðiuða jo nebaido
mintimis?“
– Šððððððððððððððð! – atsiliepë ir basiliskë, sukdamasi á
naujø sveèiø pusæ.
– Jauniau! Jauniau! – uþriko Gugis. – Nuleisk smeiguolá!
Girdi?!
...Dar viena puolanèiøjø banga, siûbtelëjusi aukðtyn
sienomis, suduþo atsitrenkusi á atkaklius kremliaus gynëjus
ir galingus átvirtinimus. Taèiau puolimo nutraukti
nebuvo galima. Nieku gyvu! O èia, apaèioje, leduoto
ðlaito papëdëje, radosi vis daugiau vaitojanèiø, ðliauþianèiø
á ðonà ir spaudþianèiø krauju trykðtanèias þaizdas
› 280 š