parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

mingai, nusirito á ðonà ir paknopstom puolë á serbentø
krûmynà.
– Kur? Kur jis?! – dairësi Taupënas, bet Gugis nesidairydamas
skuodë kuo toliau – tik kojos mirgëjo tarp ðakø
ir þoliø…
Neberadæs kauko, Taupënas atsigræþë á gaidá, taip iðdavikiðkai
kirtusá ðeimininkui á kojà. Vipðtas stovëjo tiesus
ir iðdidus. Jo juodos plunksnos ir raudona skiauterë
vos vos virpëjo, bet tikriausiai dël vëjuko gûsiø. Uþvirtusios
þmogaus akutës tarsi gràþtai susmigo á paukðtá –
þmogus kol kas tylëjo, bet galëjai justi, kaip tvinksta visas,
tarsi juostantis audros debesis, rodës, kad net jo ðeðëlis
auga…
– Tu, niekðe! – uþbliuvo jis èiupdamas paukðtá uþ kaklo,
keldamas ir purtydamas, – tu bjaurybe! Að tave
auginau, maitinau, o tu! O tu!
Bet paukðtis net sparnø neskleidë, kabojo tarsi skuduras,
tik vis labiau sprogino visai ne paukðtiðkas akis…
Tik kai ið snapo iðsprûdo kaþkokie keisti garsai – tarsi ið
smaugiamo þmogaus, Taupënas nudrëbë já þemën ir pasisukæs
nulervojo ðonan – negi galabytø savo aitvarà?
Ðis Gugio sumanymas buvo labai áþûlus. Bet, kaip kad
mokë senolis Urkis, paþadø reikëjo laikytis, nes kiekvienas
neiðpildytas paþadas yra kaip akmuo ant kupros,
kuris kada nors ámurkdys tave á purvà… „Tai taip, Mine,
– murmëjo sau panosëje, viena ranka kasydamas þiurkei
paausá, o kita ritinëdamas laumës pirðtà, – bet jeigu
› 90 š