parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Vaikiau vaikiau... – ji palingavo galvà, – na, kam
tau to reikia? Ðtai matau – suaugai per vasarà, tikru
kaukavyriu tapai – tvirtas, sumanus, iðvaizdus. Ir kaukutës
á tave meiliai þvilgèioja. Gyventum, medþiotum,
þvejotum, savo kaukuèius augintum... Kam gi tau tie
þmonës? Jau nuo seno þmonës gyvuoja sau, o kaukai –
sau. Taip jau yra. Kaukai dar geriau uþ þmones gyvuoja –
nesipyksta, nesipjauna...
– Netiesa, motut, kad þmonës vien tik pjaunasi... –
prieðtaravo Gugis. – Jie turi daug labai graþiø, ádomiø
daiktø, jie stato namus ir pilis, jie draugauja su gyvuliais
ir gauna ið jø pienelio... Motute, o gal að... Koks nors
kitoks nei visi?
– Oi, Gugi Gugi, – nusiðypsojo þiniuonë, – juk kiekvienas
yra ðiek tiek kitoks negu visi kiti... Dviejø vienodø
nei kaukø, nei þemuogiø nëra...
– Motute, man patinka pas þmones, net neþinau kodël,
bet patinka, – aiðkino Gugis. – Kaukai tokie ramûs,
tokie nepastebimi – na, nebent tas Pukis pajodþarga, o
þmonës... Jie kalba garsiai, eina greitai, daro visko daug
ir graþiai... Að irgi norëèiau taip iðmokti...
Gubë tik liûdnai sulinksëjo:
– Ak, vaikuti, kad tu þinotum, kiek tie þmonës su savo
garsiomis kalbomis, greitomis kojomis ir neapgalvotais
þingsniais bloga prisidaro... Vai vai, plaukai ðiurpsta...
Ag, nepasakojo jums Urkis, kodël kaukai nuo þmoniø
pabëgo, oi nepasakojo...
– O kodël, motute, kodël? – sublizgo Gugio akys.
› 147 š