parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

gali ulbuonële ir paukðtelius á pagalbà prisiðaukti. Jie
draugai mûsø, atskubës, nubaidys prieðà!“
Vyrai negaiðavo – storabalsis persimetë per petá neðulá
ir ëmë lipti aukðtyn, laibabalsis nusekë ið paskos.
Gugis neatsiliko, nors turëjo gerokai pavargti, kad neiðsiduotø
ropðdamasis kaukui labai nepatogiais laiptais...
Besibraunanèios ðviesos daugëjo, matyti vis geriau, o
ðtai ir landa! Pûkðdami, burnodami þmonës pro iðlauþà
iðvirto á laukà. Gugis kiek palaukë, tuomet pralindo pro
maþesnæ skylæ ir, daug nelaukæs, pridëjo prie lûpø ulbuonëlæ.
Suvinguriavo keista, net keliø paukðèiø èiulbesá
ið karto primenanti poringë.
– Nagi, Iljuða, apþiûrëkime tà groþá dienos ðviesoje!
O, kokie þvynai! Kokia uodega! – þavëjosi storabalasis
ir ðviesoje aiðkiai matei, kad jis – vyresnis uþ bendrà.
O ant grobá taip pat apþiûrinèio pasilenkusio laibabalsio
peties kaþkas tekðtelëjo.
– Èia dabar kas?! – pyktelëjo ðis ir paþvelgë aukðtyn.
O ið ten vël tekðtelëjo – ðásyk á akis!
– Bjaurastis! – pasipurtë, nusisukdamas ir valydamasis
kumðèiu.
Tekðtelëjo ir ant storabalsio – tik jau ne vienas, o keli
ið karto.
– Ðtiððð, bjaurybës! – suriaumojo, pastebëjæs, kad virð
jø ratus suka tuntas balandþiø, kuosø ir kitokios þiemoti
neiðlëkusios paukðtijos.
– Tekðt! Tekðt! Tekðt! Tekðt! – neiðsigando plunksnuotieji.
› 248 š