parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

giau valdþios turi, tø ir krûtinës spindi?“ – pasvarstë.
Taèiau tuojau pat jo dëmesá patraukë ir kitas netoliese
trypèiojantis þirgas, ant kurio sëdëjo visiðka bajoro prieðingybë:
tævas, ðvelnokø bruoþø, bet balne tiesiai besilaikantis
jaunuolis. Jo ginkluotë spindëjo ne menkiau
nei kunigo, taèiau puikiai matei, kaip jam buvo dar nejauku
kariø bûryje. „Ðtai Jaunius kur uþsiropðtë, ir kaip
já aptaisë, – ið nustebimo þagtelëjo Gugis, – èia tai
bent…“ Vengdamas susidurti su visur besimalanèiais vaikigaliais,
kaukas bandë prislinkti arèiau, kur jau skësèiojo
rankomis ir dudeno ið laukø gráþæs Ruokis bei kiti
vyrai. „Kad taip visada þmonës neþiûrëtø á þemæ“, – pasidþiaugë
Gugis, slinkdamas „po minia“. Jis iðniro tiesiai
po bajoro kariø þirgais. Erzelis darësi suprantamesnis:
– Á prûsø þemæ? Vadovaujant Kæstuèiui? – pasitikslino
kaþkuris.
– Rengia kryþeiviai didelá þygá. Didysis kunigas nori
jiems sutrukdyti, – paaiðkino bajoras, – o jeigu skubës
gráþti – patykosim…
„Oho. Patys puls geleþinius þmones?“ – nusistebëjo
kaukas.
– Kiek dienø susiruoðti? – niûriu veidu pasiteiravo
Ruokis.
– Su bûriu turi atvykti á pilá po trijø dienø, – pasakë
bajoras. – Ar viskà supratai?
– Supratau, kunige, – linktelëjo Ruokis.
– Gerai. Þinai, kas gresia, jeigu neatvyksit? – árëmæs
akis, grieþtai paklausë.
› 112 š