parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Þinai, tëvas vël joja á þygá…
– Þinau, – linktelëjo Gugis. – Buvau Pagiriuose, maèiau,
kaip kariaunà rinko…
– O manæs neima… – pasiguodë.
– Kaipgi neima? Juk buvai Pagiriuose su blizganèia
krûtine… – nustebo kaukas.
– Buvau… Bet èia tik ðiaip… Nors Vykintas uþ mane
tik dvejais metais vyresnis…
– Tai Vykintà ima? – pasitikslino kaukas.
– Ima… – linktelëjo Jaunius, – o man sako – kas motina
pasirûpins, jeigu mes negráðim…
„Geriau net nesakysiu, kad man Ruokis siûlë eiti kartu,
visai nuliûs“, – nutylëjo Gugis.
– Be to, á pilá atvyko kunigas Þalsvys, – tæsë vaikinas, –
o kartu su juo – ir þmona bei dukra, Audrë… – tardamas
ðá vardà, Jaunius lyg ir stabtelëjo, ásiklausydamas,
kaip skamba. – Tai tëvas vël sako – liksi ir ginsi moteris…
Tai taip pat garbinga!
„Ðtai ko niekada nesuprasiu – tai tos nelaimingos garbës“,
– sumintijo Gugis, bet balsu pasakë kà kita – paguodë:
– Oho, kaip tëtis tavimi pasitiki!
Jaunius gaiþiai ðyptelëjo:
– Pasitiki… Kokia èia garbë lindëti uþ kuorø, kai broliai
ant þirgø tuos iðgamas kapoja…
– O kodël tas, na, kunigas, kur sakei, èia atveþë savo
moteris, ar jis pilies neturi? – pamëgino nusukti kalbà
nuo sunkiai suvokiamos garbës kaukas.
– Turi pilá, – Jaunius nuspriegë gurgutá, – bet sûnø
› 116 š