parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Niekas man nesuvirë, – atkirto Gugis, krestelëdamas
galvà. – Tiesog... Na, taip reikia, – nesileido á ilgus
aiðkinimus.
– Nieko sau, mau, – Munamukis kraipë ausis, – tu
tikrai labai keistas...
– Ne maþiau, nei ðokti besimokantys maumai, – atðovë
susiraukdamas kaukas.
– Maumh, – prunkðtelëjo pelkiø padaras, – na, gerai,
nesipykim, – taikiai pasiûlë. – Nusprendei – tai nusprendei,
ne veltui tave þmogkaukiu pravardþiavo. Bet... Nebijai?
Þmonës... Jie net man didoki atrodo, o tau, hmm, mau...
– Nebijau, – vyptelëjo Gugis, – jie mano draugai... Ir,
patikëk, nei spragilais jaujose muða, nei ðunimis siundo...
– O kas yra spragilas? – susidomëjo maumas.
– Spragilas – tai... Hmm...
„Ið tiesø, kas gi tas spragilas?“ – pats savæs pasiklausë
kaukas, bet teko prisipaþinti, kad atsakyti negali.
– Na... – pamëgino kà nors sugalvoti, – tai toks...
– Toks?.. – klausiamai vyptelëjo maumas.
– Spragsintis toks... – murmtelëjo Gugis, – va...
– A, sakai, spragsintis, mau... – supratingai pakinkavo
galva Munamukis, – ir ar labai spragsi?
– Na, spragsi...
– Matai, kaip ádomu... – nutæsë maumas.
– Kas ádomu? – nustebo Gugis.
– Ádomu, – iðsiðiepë maumas, – kad kaukas, kuris dràsiai
eina pas þmones, net neþino, kaip atrodo tas daiktas,
kurio jam reikëtø saugotis. Na, tikrai ádomu, mau...
› 153 š