parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

iau artëjo ten, kur aidëjo riksmai, klyksmai, metalo
þvangesys…
– Jeigu vaikiui kas nors nutiks – Rumbaudas mums
sprandus nusukios! – mëgindamas perrëkti vëjà, Gedgaudas
ðûktelëjo Ruokiui.
– Þinau! – atsiliepë ðis, negailestingai ragindamas þirgà
kulnø smûgiais. – Bet neðausi gi! Tuoj pavysim!
– Muðk kirsk! – uþriko Jaunius, aukðtai keldamas kalavijà.
Besikaunanèius ir vaikinà teskyrë kokia deðimtis þirgo
ðuoliø, ir po akimirkos jis tarsi viesulas álëkë á smailiavirðiø
ðalmø gretas. Ið tiesø tamsoje buvo sunku susigaudyti,
kas èia per pulkas – ar iðpuolis ið miesto, ar dar vienas
bandymas pralauþti apsuptá. Nuo pirmo smûgio Jaunius
mikliai prisidengë skydu, o kalavijo smaigaliu spëjo
perrëþti neapsaugotà prieðo þastà. Trykðtelëjo kraujas.
– Varaaaa! – riaumodami it suþeistos meðkos atlëkë
Ruokis su Gedgaudu, pirmasis iðkëlæs kirvá, o antrasis –
sunkià àþuolinæ kuokà…
Gugis tik dabar suprato, á koká pragarà jis álëkë – aplinkui
darësi neþinia kas. Þvengë ir kandþiojosi þirgai,
traðkëjo lûþtantys skydai, dþerþgë kalavijø geleþtës. Vienas
rëkë smeigdamas ietá, kitas klykë, trypiamas þirgo,
treèias gokèiojo, plûsdamas krauju, ðvirkðèianèiu ið perpjautos
gerklës.
Kaukas taip troðko uþsimerkti, bet nebegalëjo: vokai
tarsi prilipo prie antakiø, ir jis þiûrëjo, þiûrëjo plaèiai
iðplëstomis akimis á tas kraupias kirstynes…
› 217 š