parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

jau toks padaras – prijunkytas gali bûti visko iðmokytas…
Ar þinai, kad aitvarai girias augina?
– Ne… – prisipaþino apstulbæs Gugis.
– Taip taip, chi chi, nesprogink èia akiø, – sukikeno
senolis, – jø gûþiai be galo talpûs, maþas aitvaras gali
tiek vandens prisisiurbti, kad storio kaip medþio kamienas
pasidaryti… Tai va, jei uþeina sausra – aitvaras lekia
á artimiausià eþerà, prisigeria vandens ir tada laisto
dþiûstanèius jaunus medelius – todël jø þvynai net ir
mënesienoje vaivorykðte ðvyti! – net ðûktelëjo senolis. –
Taip… Labai graþi, labai nuostabi giminë… Todël þmonës
juos ir gaudo… Mat aitvarà – já prijunkyti lengva,
tereikia kiauðiná, ið kurio iðsirito, turëti… Aitvaras kaþin
kodël negali labai nutolti nuo savo kiauðinio – jis
kaip labai, labai didelë sraigë, chi chi… – vël sukikeno
senolis, – turi kas kiek laiko vis atgal, iki savo lukðto,
sugráþti, taip motulë gamta sutvarkë, todël saugo, labai
saugo aitvarai savo kiauðinius… Bet þmonës – jie gudrûs,
Gugi. Oi, kokie gudrûs, – liûdnai palingavo galvà
senolis, – iðmoko ir budrius aitvarus apgauti… Todël jø
ir màþta, todël èia lizdø ir nebesuka, o á dar didesnes
giriø gûdumas pasitraukia… Tai kà… Pagiriuose aitvarà
matei, ar ne? – ðyptelëjo áþvalgus senolis.
Antrà kartà keberiotis ant stogo jau buvo daug dràsiau
– ir malkos nebeatrodë taip netvirtai sudëtos, ir
ðiaudai ne per slidûs, netgi ásiþiebë þvaigþdës! Tad patogiai,
tarsi savame guolyje ásitaisæs, Gugis vël ëmë lauk-
› 81 š