parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– O að ðausiu besisukdamas – net jeigu ir paþiûrës –
tik labai trumpai. Jeigu Rimvydas nepavirto, tai ir að
nepavirsiu.
– O jeigu ji puls, kas tada? Að tavæs neginsiu! – áspëjo
Bartas.
– Galësite bëgti á visas keturias puses, – paþadëjo Kostas.
– Visø ið karto vis tiek vytis negalës.
Prie ginèininkø prislinkæs Rimvydas dar nepamirðo,
kad kunigaikðtis já paskyrë vyresniuoju, tad tik pasikasë
pakauðá ir suniurnëjo:
– Na… Jeigu taip jau nori. Bandyk. Kà nors daryti
reikia...
– Að niekad nepraðaunu! – didþiavosi Kostas, dëdamas
ant templës strëlæ. – O dar ið keliø þingsniø… Beje,
kiek þingsniø iki posûkio?
– Deðimt, – atsakë Ruokis, – palydësiu... – ryþosi.
Vyrai pasitraukë á ðonus. Kostas giliai ákvëpë, ásidëjo
strëlæ á lankà, ðvelniai smiliumi ir didþiuoju pirðtais sulygino
plunksnà ir þengë á Ruokio deglo sklaidomà tamsà.
Pasiekæs poþemio posûká apsisuko, átempë ðiek tiek sugirgþdëjusá
lankà.
– Sëkmës!.. – puse lûpø palinkëjo Ruokis.
Kostas þengë atpakalias du didelius þingsnius, pasisuko
ant kulno ir tà akimirksná, kai strëlës antgalis susilygino
su basilisku, atleido templæ. Ruokis sugniauþë kumðèius.
Kalba aidëjo vis garsiau, netrukus jau buvo galima
iðskirti atskirus þodþius. Þingsniø Gugis nelëtino – þinojo,
kad þmonës jo vis tiek nepastebës, jeigu nenorës.
› 276 š