parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Nesitraukt! – uþriaumojo senasis karys. – Mûsiðkiai
jau viduje! Laikykitës, vaikinai, laikykitës! Jau neilgai!
Din dan! Din dan! Din dan! – ataidëjo ið virðaus. Kaþkas
nubëgo, garsiai ðlepsëdamas. Kaþkas ðaukë. Kaþkas
griuvo, dundëjo. Kaþkas ten dëjosi. Ne, ne kaþkas – kautynës!
O juodu tûnojo saugioje tamsoje, tik vos vos ðvytëjo
Ðiuðos skiauterë. Ir kaukui visiðkai nebesinorëjo lásti
lauk, paskui þmones. Gugis paþvelgë á vos matomà
Rumbaudo statulà – mat deglas, buvæs kunigo rankoje,
vos beþioravo.
„Ei, Ðiuða… Kiek jis ten bus suakmenëjæs?“ – pasidomëjo.
„Neþinau. Mama sako, kad kol dar neuþaugau, ilgam
sunegyvinti padarø negaliu. O ir jis tavo draugas?“
„Cha, – nusijuokë Gugis, – mano draugo tëtis. Che,
turës dabar Jaunius akmeniná tëvà – tokie turbût nesibara,
rykðèiø ákrësti negali. Gal ir gerai?“
„Jis pats lindo, – priminë Ðiuða. – Kaip matai, kitus
tik gàsdinau…“
„Nieko ir nesakau. Tu manæs klausei – kodël gi man
þmonës rûpi? Þinai, jeigu nemeluojant – tai tik su jais
galiu sugráþti namo. Að ið toli. Ið labai labai toli. Et, greièiau
ten, kur ðniokðèia tamsios eglës, barstydamos kankorëþius,
kur nuo ðakos ant ðakos liuoksi voverës! Kur
kailinius ðukuojasi paslaptingos lûðys, kur saulëkaitoje
mirguliuoja Kaukaupio srovë! Ir kur senas burbena Munamukis
ðoka kartu su laumëmis!“
› 286 š