parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Et, kaukiûkðti kaukiûkðti, – atsiduso maumas, – viskà
tau þinoti reikia, visur álásti, viskà pamatyti...
Dabar Gugis neatsakë, laukdamas, kà èia Munamukis
iðdûsaus.
– Matai, ðámet per rudens lygiadiená... Tà naktá... Tà
naktá, kai laumës renkasi didþiojo ratelio ðokti... Daug
renkasi... – jis vël nutilo.
– Tai pasakok, pasakok, jeigu pradëjai, – paragino
kaukas.
– Bet tik tarp mûsø, gerai? – maumas vël átariai dëbtelëjo.
– Tarp mûsø, nesirûpink, – patikino. – Vis tiek að... –
dabar Gugis sumindþikavo, – vis tiek að atsisveikinti atëjau.
– Kaip – atsisveikinti? – nustebo Munamukis.
– Papasakosiu, bet pirma tu baik apie laumes... – gràþino
ðnekà á ankstesnæ vagà kaukas.
– Tai va... Ir tada, lygiadiená, mau... Jos... Jos mane
pagavo – nes vël atlindau rateliø paþiûrëti... Ir tarësi, kà
daryti – nusvilinti kailá, padþiauti medyje, uþkasti á skruzdëlynà...
„Brrr...“ – pasipurtë Gugis
– Kokios þiaurios! – dar ir pasibaisëjo balsu.
– Mau... – maumas linktelëjo pritardamas, – að tada
labai labai iðsigandau... Praðiau, praðiau, kad nieko man
nedarytø, kad að ne ið piktos valios, kad man tik patinka
á jas þiûrëti... Kad jos tokios baltos, tokios graþios,
ðviesios, o maumai ir pelkës tokios juodos, tokios tamsios,
mau!.. Ir tada, tada...
› 151 š