parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

þiokø maldyklà pakûrëme, tai susiðildëme taip, kad ilgai
atsiminëme, – vyras plëðriai iðsiðiepë.
– Ir nusilakei it telias, – paðiepë Gailius, – kiek paskui
liepë rykðèiø ákrësti, kai rikiuotëje nepastovëjai, a?..
– Að tau tuoj parodysiu rykðtes! – ðokosi raudonbarzdis.
Bet Ruokis sunkia rankos liþe pasodino já atgal.
– Nesipeðkit, vyrai, – paliepë. – Gailiau, neerzink Rudþio,
jis karðtas ne tik þodá iðtarti, bet ir kirsti... – áspëjo. –
O man vaidø nereikia!
– Ot tai bijau jo kirèio, – Gailius mëgino prunkðtelëti,
bet pavyko tik suðnypðti, mat ðnervës buvo irgi varvekliuotos,
– að ir pats, Ruoki, þinok, nepësèias!
– Þinau, kad nepësèias, – ðyptelëjo Ruokis, – dël to ir
þvilgtelk á þirgus, kaip ten jie?
– Ë, Ruoki, – ðyptelëjo Gailius, – þirgus priþiûri Ðvendris.
Pamirðai, a?
Ruokis piktokai dëbtelëjo á prieðgynà – jis virðesnysis,
jis geriau ir þino, nurodymai vykdytini, o ne svarstytini,
ne veltui bajoras bûtent já, Ruoká, paskyrë... Bet… Et,
kà èia kivirèysies, juk ið tiesø buvo anaip sutarta, tad tik
murmtelëjo kitam kariui:
– Švendri, broleli, þvilgtelk…
Ðis net neburbtelëjæs atsistojo ir nuþingsniavo.
– Ruoki, o kur tavo kaukas? – staiga susidomëjo Rudokas,
– nesuðalo á gniûþtæ dar, ar ne?
– Nesuðalau, – Gugis kyðtelëjo nosá ið ðalia padëto balnamaiðio,
– kaukai dar ne tokius ðalèius atlaiko! – pasigyrë.
Nors karðta tikrai nebuvo…
› 161 š