parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Uþmuðiu, ðliuþe!
– Na, na, ateik, ateik, taip plunksneles pakedensiu,
kad ilgam atsiminsi, – plëðriai iðsiðiepë Domantas, nutverdamas
po ranka pirmà pasitaikiusá pagaikðtá.
– Jokiø ginklø! – du vyrai iðlupo ið Peslio rankø kirvá,
davë pagalá ir stumtelëjo Domanto link. Vyrai pajuto
pramogà – jie tuoj sukilo nuo ràstø, apsupo ginèininkus
ratu. Akimirksniu prasidëjo laþybos, ðvilpimai, dràsinimai.
Gugis dël visa ko atsitraukë kiek tolëliau – bet kad
viskà matytø. Peslys ir Domantas tarsi du gaidþiai ëjo
ratu, bet në vienas nesiryþo pulti – abu laukë tinkamos
akimirkos… Ir ji atëjo – mat staiga per visà stovyklà
nuaidëjo rago garsas. Peslys neapdairiai sukluso – Domantas
to ir telaukë: pagaikðtis it þaibas þiebë Pesliui á
ðonà, ir ðis nuskrido tiesiai ant sunerimusiø þiûrovø rato
rankø. Rago gausmas dar kartà pasikartojo. Kaþkuris
ið kariø susirûpino:
– Ar èia tik ne… pavojus?
– Prie ginklø! Puola! – atsklido riksmas ið kaþkurio
ðono.
Vyrai puolë á ðonus – tiesa, per tokià sumaiðtá pradþioje
keli susidûrë, apsibarë, bet netrukus Gugis matë
tik Domantà, prispaudusá keliu prie þemës Peslá ir ðnypðèiantá:
– Na, prisipaþink – suolas ten buvo, suolas!
Bet pamatyti, ar Peslys prisipaþino, jis nebesirengë –
visu greièiu skuodë Jauniaus palapinës link, regëdamas,
kad ten irgi sujudæ rikiuoja þirgus.
› 215 š