parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Vipðtas vël papurtë galvà.
– Kodël? – negalëjo suprasti Gugis, – juk tu moki skraidyti!
– Naktiðððð… – ðnypðtelëjo ir sujudo, – ðkriððti – neððti…
Ðiena – vaikðèiotiðððð…
– Ðienas? Neði ðienà? – iðsiþiojo kaukas.
Aitvaras sumojavo galva ir vël ðnypðtelëjo:
– Šiena… Ðaulë… Ðaikðèiot… Naktið – ðkriðti…
– Dienà – vaikðtai, naktá – skraidai? – suvokë Gugis.
Vipðto snukelyje ðmëkðtelëjo kaþkas panaðaus á dþiaugsmà,
kai ilgos pastangos atneða vaisiø. Jis sumataravo galva
ir vikstelëjo uodega.
– O kur dienà tave rasti? Að ateisiu!
– Juodaðð… Liûdnað… Ðaukðtið… – kaukas akimirkà
mëgino suprasti paskutiná þodá, bet aitvaras vël ðvilptelëjo:
– Ðkriðti – neðti? – lyg tai paklausë.
Gugis, vis dar susimàstæs, linktelëjo, ir Vipðtas stryktelëjo
á orà…
– Ei, pala! – ðûktelëjo kaukas, tikrai nenorëdamas,
kad bûtø suprastas kaip baigæs paðnekesá, bet aitvaras
jau pavirto vos matoma kibirkðtële…
„Kad já kur ðeðkas! – keiktelëjo kaukas. – Ir kas gi tas
juodas? Liûdnas? Ðaukðtið?“
Sargis kilstelëjo nosá. Ne, jis nesirengë gàsdinti vapsvos,
jau kurá laikà ropinëjanèios jo dubenëliu, tiesiog
kvapas, kà tik pasiekæs ðuns uoslæ, buvo visiðkai nepaþástamas.
Be to, jis judëjo – judëjo kaþkur po klëties pa-
› 84 š