parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

dainuoja, jeigu jø baubimà galima pavadinti dainomis,
jie daug pastabesni, o kaukas vis dar nieku bûdu nenorëjo
bûti pamatytas. Taèiau pirkios durys, kiek jam pavyko
pastebëti, buvo uþtrenktos kruopðèiai – ko norëti,
kai ðitaip ðalta, sako, þmonës netgi katinams uodegas
nukapoja, brrr...; o langai – gana aukðtai, nors ir pasiekiami,
jeigu palypëti... Bet èia durys vël atsivërë ir á sniegà
ðlumðtelëjo... ta pati þmogë, tik ðásyk cypdama ir klykdama
„yyyyyyyyyy, vyyyyyyy“ ir panaðiai, paknopstom,
net uþmirðusi krintanèià skarà, nulëkë atgal iki klëties,
ábëgo vidun ir uþtrenkë duris, uþ kuriø pasigirdo stumiamo
sklàsèio krebþdëjimas. „Oho, ir kas èia buvo? –
vos spëjæs atðokti á ðonà ir prisiglausti prie sienos, nustebo
Gugis. – Matyt, kaþkas negera“.
Staigus moteriðkës padø pasipustymas sukëlë tokià
juoko audrà, kad kai kurie ið sveèiø jau net nebesikvatojo,
o tik þiopèiojo tarsi þuvys ant kranto, laikydamiesi
uþ pilvø ir kratydamiesi. Rudokas brûkðtelëjo per aðarotas
akis ir vël dëbtelëjo á àsoèio dugnà:
– Nieko nesuprantu, – suprunkðtë, – geriu, o negirtëju?
Ar taip greitai blaivëju? Ei, Iziaslavai, koká èia marmalà
mums kiði?
Bet ant grindø iðsikëtojæs ðeimininkas neatsiliepë.
– Tpfu, – nusispjovë Plikis, – turbût apsimeta gudo
iðpera, kad gëralo nereikëtø duoti. Ðykðtuolis...
– Na, gerai, jûs já prikelkite arba paieðkokite ëdalo, o
að einu kokio kampo palaistyti, – ràþydamasis atsistojo
› 181 š