parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Ëhë, èia jau negerai... – sujudo Gugis. Nors su ðunimis
jis be vargo sutardavo, bet jeigu uþsiundytø – bûtø
nekas. – Reikia dingti“, – patarë pats sau.
Kaþkas sukrebþdëjo jam uþ nugaros. Kaukas atgalia
ranka paglostë Minæ ir meiliai subambëjo:
– Gelbëtoja... O juk per tave èia ir pakliuvau…
Raiboji stabtelëjo vidury kiemo, kojele dailiai pakapstë
þemæ ir iðkalbingai dëbtelëjo á didelá juodà it derva ir
didþiule raudona lyg kraujas skiautere gaidá. Bet ðis net
nevirptelëjo, tik ilgesingai þvelgë á saulæ, neseniai iðlindusià
ið uþ girios. „Ir taip visada, – nuliûdo raiboji, –
nors per galvà verskis, nors plunksnas iðsipeðiok…“
– Ko, ko, ko? – dar mëgino pakalbinti raiboji, bet juodasis
net skiautere nekrestelëjo.
„Ne, teisybæ man kitos sakë – jis – netikras… Netgi
giedanèio jo niekas negirdëjo… Et, teks ir vël pas kaimynà
eiti – bet kur matyta, pas svetimus… Sunki toji
dalia daluþë… Ir á puodà pateksiu, jeigu viðtukø vados
neturësiu…“
Girgþtelëjo besiverianèios durys – viðtelë bailiai þvilgtelëjo
ir nudûmë slëptis po serbentø krûmu – ðeimininkui
po kojomis geriau nesipainioti, o po krûmu jis bent
lásti bijos…
Taupënas pasiràþë, girgþdindamas sànarius, truktelëjo
aukðtyn kelnes, vis smunkanèias nuo alaus boselio
dydþio pilvo, apsidairë ir supûkðtë:
– Uuuu, bus karðta dienelë, taigis… – ir pasuko uþ
tvarto.
› 59 š