parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis koja stumtelëjo mûðio metu nudëtos þiurkës
maità. Panaðu, kad ðita „èyrpë“ tikrai nudvësusi… Ðiuðos
uodega smagiai kerta! Jis dar kartà ásispitrijo á poþemio
gyventojà. Ji buvo keista, tikrai keista! Ið pirmo
þvilgsnio sakytum – stora angis. Kaip koks tuzinas tokiø,
kokios Munamukio pelkëje ant kupstø ðonus kaitintis
saulutëje mëgsta. Bet turi keturias kojas, tad panaðesnë
á labai didelá drieþà, nors drieþo uodega þiedais
nesivynioja ir drieþai ja pliaukðëti nemoka… Dar ir Ðiuðos
akys ne angiðkos, nors vyzdþiai pailgi. Protingos akys.
Kaukiðkos. O skiauterë, dabar vël nupilkusi ir subliûðkusi,
tokia didelë, kad pats didþiausias gaidys ið pavydo
giedodamas paspringtø…
O pati pabaisiukë vis dar tebesidairë, matyt, laukë mamos…
Kaukas giliai atsiduso ir paþvelgë á nerimstanèias
Ðiuðos akis:
„Paklausyk… – kreipësi. – Að…“
„Aha?!“ – nekantriai sujudo ji.
„Að tau pamelavau. Maèiau tavo mamà“.
„Kur?!“ – klausimas kirto mintis lyg botago pliaukðtelëjimas.
Net suskaudo smilkinius.
„Ten, aukðtai, ið kur ákritau. Jà… Toks þmogus netikrais
plaukais iðtempë. Ir, man rodos, ji buvo nebegyva“.
„Kà?! – kaukas atðlijo ir griebësi uþ galvos, vos iðsilaikydamas
ant kojø. – Nedaryk taip!“ – rodos, net balsu
sucypë, praðydamas liautis.
„Taip negali bûti! Negali bûti! Negali! – tarsi pasiuto
Ðiuða. – Tu meluoji, bjaurus maþiau! Meluoji! Meluoji!
Meluoji!“
› 236 š