parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Ar nematei mano mamos?“ – tarsi suðiureno mintyse
klausimas.
„Mamos… – atsiliepë kauko mintys. – Mamos…
Trauk mane akivaran! Ði uodeguotoji… kalba mintimis!“
– nelauktai susivokë. Ir tik dabar pajuto, kad jo
oda paðiurpusi, kad visas iðpiltas prakaito, net drebantis
nuo naujø potyriø…
„Mamos… Mano mamos…“ – patvirtino poþemio ðeimininkë.
„Ma…mos nemaèiau…“ – sumelavo Gugis, neþinodamas,
ar dabar vertëtø praneðti maþiukei tokià liûdnà
naujienà…
„Keista… Ji tik sakë paþiûrësianti, kas ten triukðmauja…
Ten tu triukðmavai?“
„Ne, ne að… Þmonës ten… Jø daug…“
Pabaisiukë uþsimerkë. Ðiurðenimas kauko mintyse liovësi.
– Ei! – ðûktelëjo jis, dar nenorëdamas nutraukti pokalbio.
Ji vël atsimerkë.
„Tai… Koks tavo vardas? Að – Gugis“.
„Jau sakei. O kam tau mano vardo? Tu vis tiek pabëgsi,
kai gráð mama…“
„Fi, – balsu prunkðtelëjo kaukas. – Kaip að pabëgsiu,
jeigu èia ákritau? Skraidyti tai nemoku…“
„Visi pabëga, kai mama ateina…“ – nesuprasi, pabaisiukë
didþiavosi ar liûdëjo.
„Að nepabëgsiu, – uþtikrino Gugis. – O jeigu pasakysi
savo vardà, man nereikës tavæs visaip iðgalvotai vadinti…“
› 229 š