parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

vertæs per galvà, tëðkësi á purvà, milþiniðkas apsiaustas
su kryþiumi, tarsi voro kryþiuoèio nugara, paslëpë já nuo
bendraþygiø.
– Tai èia, vadinasi, kelias! – uþriko Dolèetas, átempdamas
þirgo pavadþius. – Ei, vertëjau, klausk to ðëtono
vaiko, kiek mums dar liko...
Vienuolis vertëjas vël kaþkà suburbëjo per pelkæ klampojanèiam
vedliui. Ðis, metæs tûþmingà þvilgsná á bûrá,
staiga nusiðypsojo, parodydamas dantis, ir kaþkà sumarmaliavo.
– Sinjore, jis tvirtina, kad jau pusë kelio nueita.
– Tegul geriau þiûri, nes kitaip...
– Kà kitaip? – ðaltas lordo Douverio þvilgsnis atðaldë
italà. – Neturit pasirinkimo, barone. Arba blogas vedlys,
arba jokio... – ir paliepë kariams:
– Prirakinkite já grandine prie mano arklio!
Abu sargybiniai prisiartino prie þmogaus, norëdami paimti
uþ parankiø, bet tas nesnaudë – neapdairiai pakreipta
ietis tapo lengvu grobiu, ir vienas ið kariø, kurio kojos
klimpo purve, staigiai timptelëtas uþ ieties, neiðlaikë pusiausvyros.
Kitas sargybinis taip pat buvo nerangus ir, uþkliuvæs
uþ nugriuvusio draugo, paragavo pelkës vandens.
– Velniai rautø! – nusikeikë Douveris. – Gaudykit já,
slunkiai!!! – Bet kur tu su grandimis ir ginklais pavysi
basà þmogø, kuris pelkæ, matyt, þinojo kaip savo penkis
pirðtus.
– Greièiau arbaletus! – suriko, – ko laukiat!?
Skimbtelëjo kelios templës ir nusiuntë á miglà pulkelá
strëliø, ir aplink liko tik sumiðimas, raistas, rûkas, pa-
› 43 š