parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Eisite, eisite, – paskubëjo nuraminti Rimvydas. –
Bet turi likti ir saugotojas. Maþa kas gali nutikti…
– Að! – pasigirdo aukðtas balsas.
– Kuris? – apsidairë Rimvydas. – Kuris siûlëtës?
– Að èia sakiau!
– Gugis?! – kilstelëjo antaká Ruokis.
– Að liksiu, – pyktelëjo kaukas. – O dabar eikime ið
èia greièiau – kol Ðiuðos motuðë neatsibudo!
– Vyrai, einam. Einam… Kunigaiti, visi, pirmyn! –
nurodë Rimvydas.
Ðiuða, atsitraukusi prie sienos, ádëmiai stebëjo pro ðalá
þengianèià keistà vorà – pirmas vyrams vos virð keliø
augumo Gugis, o ið paskos – rûstûs, plaèiapeèiai barzdoèiai,
net susilenkæ nuo poþemio ankðtumo, ir tas jaunëlis,
su kuriuo visai bûtø buvæ smagu susikauti!
– Ë! Èion! Iðëjimas!.. – atsklido dþiaugsmingas Valdo
ðûksnis. – Vaikinai, pirmyn! Parodysime maskoliams, ið
kur kojos dygsta!
Gugis pasitraukë á ðonà, kad kariai galëtø laisvai iðeiti.
Tik Ruokis stabtelëjo akimirkà ir padëkojo:
– Gugi, tu… Tu stebuklus darai!
„Viskas, – suprato Gedgaudas. – Dabar tai jau tikrai
pralaimëta. Rumbaudo bûrá arba iðpjovë, arba… Ir mûsiðkius…
Iðpjovë… Ðtai dar vienas nelaimingasis nusirito
pylimu, rëkdamas ið skausmo“.
Ankstyvo ryto tylà sudrebino trys dûþiai. Paskui – dar
trys. Ir dar trys. Ir dar!
› 285 š