parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

tys kaip þmonës, spëjo sukelti toká ðurmulá, kad net graþu
þiûrëti! Uþmirðæ blogus darbus, þmogai puolë jø gaudyti,
tarsi deðimt vilkø vienà bitæ… Du ið medþiokliø
jau spjaudësi, ádomu, kas laukia treèio?
– Nafania, man jau nusibodo ðokinëti! Gal uþteks?
Gal ðeimininkë jau pabëgo?
– Ðokinëk, – liepë vyresnysis, – namus ginti – visada
garbinga!
– Bet, Nafania?!
– Ðokinëk! – pyktelëjo ðis, – nes pagaus, o tada dar
iðsikeps ir suës! Atmink, èia lietuviai!
– Bet… – iðblyðko jaunëlis.
– Ðokinëk! – kumðtelëjo Nafania. – Ðokinëk ir neþiopsok!
O-pa! O-pa! Beeee! – ir kyðtelëjo ilgà raudonà
lieþuvá.
– Veeeeee! – prisidëjo Kuzia, rankomis mataruodamas
aplink ausis. – Meeee! Buuuuuu! – bliovë visais
þinomais balsais.
Taèiau Gailius, rodës, net nesiruoðë ko nors imtis, jis
tik gudriai ðypsodamas stebëjo naminukø ðoká.
– Gailiau, jeigu tu negaudai – leisk man pabandyti! –
ðokosi Dainius, bet Gailius já nutvërë uþ pakarpos ir sugràþino
á vietà, pusbalsiu murmtelëdamas:
– Netrukdyk. Nekreipkite á juos dëmesio, tegul praranda
budrumà…
– Budrumà? – nustebo ðis.
› 193 š