parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

suprato – nebegali jis daugiau bûti èia, tarp tø pridulkusiø
ràstø, skardþiabalsiø dièkiø. Suprato, kad kojos paèios
suka tolyn á girià, kad akys kaip niekada iðsiilgusios
þalumos, o nosis – samanø kvapo, kad laikas, jau laikas
pasidairyti, kaipgi perþiemojo gentainiai, o gal netgi pabëgëti
iki pelkës – maþ Munamukis bus jau irgi pabudæs?
Gerai þinomas kelias neprailgo – kadagynai taip
pat tebebuvo tokie kvapûs, o Kaukaupio srovë – tokia
pat gurguliuojanti, þaisminga.
Ir vis dëlto kaþkas buvo ne taip. Matei jau ið pirmo
þvilgsnio, kad neiðvalyti sniego likuèiai didþiojoje susirinkimø
laukymëje. Niekas nebesaugojo podëlio, prie
kurio pernai Pukis nugalabijo lapæ. Ir kai kurios kaukø
olos dëbsojo ne pinuèiø ar zuikenø uþdangalais, o tuðèiomis
akiduobëmis.
Ðiurpdamas nuo negerø nuojautø, Gugis vis pasidairydamas
ëmë leistis ðlaitu, norëdamas geriau apþiûrëti,
kas gi galëjo nutikti.
Bet, vos jam þengus á laukymæ, ið kaþkur atsirado klibinkðèiuojantis
Kupris:
– Kà gi matau?! Ar tik ne Gugis, þmogkaukis, parsirado?
– Labas, Kupri, – taikiai pasisveikino Gugis. – Smagu
tave vël matyti.
– Smagu jam matyti, matai, – pasipiktino burbeklis. –
Tai jau turbût á podëlá nusitaikei? Gali tad gráþti – nieko
ten nebëra.
– Kupri, atëjau ne dël podëlio, – vël bandë taikiai
› 296 š