parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„A, tai èia Audrës tëvas, – sumojo Gugis, – kunigas…
Þalsvys, ar kaip já ten?“
Jaunius nusiðypsojo:
– Tokià puikià dukrà kaip jûsø saugoti tiesiog bûtina,
nes… – ir nebaigë sakinio, pastebëjæs, kad Þalsvys, kramtydamas
lûpø kampuèius ir tramdydamas kikenimà,
þvilgèiojo tai á vienà, tai á kità jaunuolá.
– Na na, að klausau, nes… – paragino.
– Nes ji tarsi… – pabandë tæsti vaikinas, – bet Audrë,
stovëjusi nuleista galva, staiga treptelëjo koja ir… pasileido
tekina atgal á pilá.
„Va tai tau“, – susikrimto Gugis, bet merginos tëvas,
panaðu, visai nesusirûpino, o tik ðypsodamasis dar syká
patapðnojo per petá Jauniui:
– O tu, pasirodo, graþbylys! Teisingai, prie merginø
be graþbylystës – në per þingsná neprieisi… Et, tai kà, –
varstydamas jaunuolá þvilgsniu, nuo kurio ðis norëjo sulásti
á patá giliausià kurmrausá, – vyras tæsë: – Po meteliø
kitø gal ir pirðliø teks laukti? Neiðvyèiau… Gal…
Þalsvys plaèiai nusiðypsojo ir mostelëjo ranka:
– Bet apie tai kada nors vëliau… Eime, pietûs jau
laukia, – pasakë. – Ir motina tavæs ieðkojo.
Palaukæs, kol vyrai kiek nutols, Gugis atsistojo. Ðirdelëje
dauþësi netvardomas linksmumas – ðtai taip, kai kas
vis dëlto pavyko! Lengvas Jauniaus þingsnis, atskardantis
bajoro kvatojimas – visa tai dþiugino, juokino, tarsi
kutulys bûtø apsigyvenæs ore. Ir tada kaukas suðuko –
sau, upei, saulei, miðkui, piliai, Munamukiui – visiems:
› 133 š