parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Na, dabar tai ákliuvai, vagiðiau!
Þinosim, kur grûdai dingsta!
Þelvioko ir dviejø jo beñdrø akys neþadëjo nieko gera.
Gugis prisispaudë prie sienojo ir ðaudë akutëmis á
visas puses. Ir kaip jis iðaiðkins berniûkðèiams, degantiems
medþioklës aistra, kad ne vagiliauti á svetimà svirnà
uþklydo, o tik ieðkodamas Minës? Juk ir jie girdëjo
Pagiriuose plintanèius gandus, jog Ruokis pradëjo savo
ûká kaip ant mieliø kelti, nes prisijaukino kaukà, gvelbiantá
kaimynø gera... Tiesa, priekaiðtauti Gugiui ar Ruokiui
tiesiai niekas nedráso: visi dar nebuvo uþmirðæ, kas
praneðë apie kryþeiviø puolimà ir kas vadovavo kaimo
vyrams; pagaliau ir Ruokio rankos privengë...
Bet ðtai dabar berniokas taikësi voþti su pusmalke, o
kaukas lyg tyèia ir kerø maiðelio neturëjo…
– Aha, drebi! – dar plëðriau iðsiviepë Þelviokas. – Tuoj
kaip gaaausi!
Staiga Gugio dëmesá patraukë paþástamas ðnaresys ant
artimiausios sijos. Þvilgtelëjus abejoniø neliko – Minë,
ðtai kur toji nenaudëlë... Kaukas porà sykiø cyptelëjo,
galvutës linktelëjimu parodë uþpuolikus. Minë tikriausiai
suprato, nes, vos vos pabëgëjusi sija, dribo… tiesiai
á veðlius Þelvioko gaurus.
– Vaje!!! – suriko puolimo nesitikëjæs maþasis medþiotojas.
– Þvynë!
› 57 š