parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Kas tu toks? – ji vël prabilo.
Vis dëlto nelabai malonu, kai esi varstomas dideliø
tarsi stirnos þydrø akiø.
– Nebijok, að tavæs nenuskriausiu... Eikð, – ir kaþkà
iðtiesë.
„Hmm... Nenuskriausi... To dar betrûko, kad leisèiausi
þmogvaikës skriaudþiamas“. Nors kaukø ir þmoniø kalba
ðiek tiek skyrësi, Gugiui nebuvo sunku ðnekà suprasti.
Vis dëlto jis nusprendë kol kas nesusivilioti tuo, kas
delne – per daug tai priminë þaidimà, kurá pats þaisdavo
kalbindamas peliukus... Be to, jis juk neðë svarbià þinià,
tad, norëdamas atrodyti vyriðkiau, padarë taip, kaip matë
darant geleþinius þmones – atrëmë smeiguolá á þemæ –
(„Kaip ten jis... Ka-la-vi-jas. Lieþuvá galima nusilauþti...“)
ir pasirëmë abiem rankom. Tada truputá suraukë kaktà,
kad antakiai susilietø á vienà, ir lëtai bei raiðkiai tarë:
– Èia ateina geleþiniai þmonës.
Deja, þinios svarbos þmogë aiðkiai nesuprato. Ji nustebo,
sumosavo rankomis ir sukrykðtë:
– O tu dar ir kalbantis gyvuliukas!? Kà tu sakei?
Gugiui labai uþsinorëjo nusispjauti, kaip kad daro vyrai,
kai kas nors nepasiseka. Bet vyresnieji mokë, jog tai
negraþu, ypaè tokiomis aplinkybëmis. Tad jis pakartojo
dar kartà:
– Èia ateina geleþiniai þmonës. Jums reikia bëgti. Supranti?
Bëgti! – Ir Gugis bandë parodyti, kà reiðkia bëgti.
Bet kalbantis, bëgantis gyvuliukas þmogæ, matyt, jau
ëmë gàsdinti. Klykdama: „Mama, mamyte!.. Þiûrëk, kà
› 28 š