parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Matyti, – pagalvojo Douveris. – Gal jie apie mus
jau þino?
– Ið kur, garbusis broli, – nusistebëjo Dolèetas.
– Barone, ðiose vietose jiems ir girios padeda, – máslingai
burbtelëjo brolis Heinrichas.
„Visko gali bûti“, – þiûrëdamas á skepetà ant rankos,
linktelëjo Douveris.
– Na, kà gi... Spartinam þingsná! – ðûktelëjo baronas
ir nulëkë vël raginti bûrio. Brolis Heinrichas, þegnodamas
girià, pamaldþiai iðtarë: „Vardan Dievo Tëvo ir Sûnaus,
ir ðventosios dvasios, amen“.
Kaukavyriai, susëdæ ratu, nerimo – ginèijosi, mostagavo
rankomis. O Snarkis net paðoko ir pradëjo karðèiuotis:
– Bet kà galime padaryti geleþiniams þmonëms? Jeigu
Gugis Pagirius áspëjo, tegul nebûna kvailiai, pabëga ir
pasislepia.
Senolis Urkis susiraukë, brûkðtelëjo lazda kaþkà ant
smëlio ir tarë:
– Paklausyki, sûnëne. Jeigu tavo olà uþpuola lapë, kà
tu darai?
– Ginu.
– Kodël tu tà olà gini? – pasiteiravo.
– Todël... Todël... Todël, kad tai mano ola!
– O kà reiðkia „tavo“? – toliau kamantinëjo senis.
– Mano? Na, kad gyvenu, ten mano daiktai, kailiai...
viskas.
– O kodël tu nebëgi ir nesislepi nuo lapës?
› 35 š