parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

lio ir nusipurtæs nërë á krûmynà, dengusá upeliûkðèio senvagës
pradþià.
Senasis Urkis sëdëjo atsirëmæs á kelmelá ir snûduriavo
atkiðæs veidà kaitriems saulutës spinduliams. Giedro senolio
veido netemdë joks nerimo debesëlis. Þili plaukai,
iðsidraikæ ant kiðkenos, vos ðiurðeno, judinami lengvuèio
tarsi zylës plunksna vëjelio dvelksmo. Niekas nebûtø
drásæs trukdyti Urkio ðiuo metu be rimto reikalo. Jau
seniai kaukai kalbëjo, kad senasis daugiau kalbasi su protëviø
vëlëmis nei su gyvaisiais, taèiau kaþkodël visi, iðtikus
nelaimei ar uþgriuvus rûpesèiui, skubëdavo gauti jo
patarimo, pamokymo... Gerbë senàjá Urká kaukai, nes
prisimindavo tuos laikus, kai nei viena medþioklë, nei
vienas þygis á þmoniø jaujas ar klëtis neapsieidavo be jo
vadovavimo... Niekas dar nebuvo pamirðæs, o kas pamirðdavo
– tam bûtinai primindavo, kad tik Urkis, ðaltà
þiemà gresiant badui, iðgelbëjo saviðkius su þmonëmis
sutaræs, kad kaukai galëtø eiti pas þmones padirbëti – uþ
duonutës kepalà, uþ ropiø ryðelá... Tad nors jau kokie
penki saulës ratai, kai kaukus á þygius ir á darbà vedë
Snarkis, Gugis vis tiek pirmiausia puolë ieðkoti senolio,
norëdamas pasidalyti nerimu. Labai atsargiai prisiartinæs,
jis pabrûþino koja þemæ, stengdamasis sugirgþdinti
kokius akmenukus, suðiurinti sausà þolæ... Deja, Urkio
vokai net nepajudëjo.
– Senoli... – tyliai tarstelëjo... – Senoli... – prabilo garsiau...
– Senoli! – galiausiai suðuko.
› 21 š