parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Sutariam... – atsiduso jaunuolis. – Bet...
– Tai gerai, kad sutariam, – nusiðypsojo tëvas.
– Gugi, eisi? – Jaunius pasilenkë pakalbinti draugo.
– Ne, – ðis papurtë galvà. – Jûs eikite. Ir greièiau. O
að atsisveikinsiu su Ðiuða.
Jaunius átariai dëbtelëjo á netoliese ásitaisiusià basiliskæ.
„O juk atrodo – nagi, gyvis kaip gyvis… Kas galëtø
pagalvoti…“ – nusistebëjo.
– Tavæs palaukti lauke? – dar pasiteiravo kauko.
– Bûtø gerai.
– Tvarka, – Jaunius apsisuko eiti. Bet þingsnio neþengë,
o ðûktelëjo: – Pala, tëti!
– Kà?
– Ten, poþemiuose, mûsiðkis vienas ákalintas. Mes bandëme
iðvaduoti – nepavyko. Reikia þmones pasiøsti! Að
priþadëjau!
– Sutvarkysim, – paþadëjo Rumbaudas.
Þmonëms iðëjus, Gugis vël atsisuko á Ðiuðà:
„Na, atrodo, metas ir mums jau skirtis. Aèiû tau...
Auk didelë, bûk atsargi. Nepavydþiu þmonëms, kurie
tave sutiks...“
„Negraudink. Eini – tai eik. Pats sakei – kelias tolimas“.
„Tolimas... Tai – sudie?!“
„Sudie, Gugi. Gerai sugráþti!“
– Et, supaisysi tuos visus þvëris... – ðyptelëjo Gugis ir
ryþtingai nuþingsniavo iðëjimo link.
› 294 š