parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis persivertë ant kito ðono ir pamëgino uþsikimðti
ausis. Kur tau – didingà Ruokio „chrrrrrpiðððð“ ne tik
girdëjo – atrodë, netgi virpa balnamaiðio sienelës. „Uuuuu...“
– pasipurtë nebeapsikæsdamas kaukas. O kiðti nosies
á ðaltá taip nesinorëjo... „Bet teks, nes kitaip visà
naktá bluosto nesudësiu“, – apsisprendë. Praskleidæs odos
klostes jis iðlindo á laukà, patyliukais niurzgëdamas ant
Ruokio, jo vyrø ir visø, kurie nemoka miegodami uþsièiaupti...
„Dievaþ, bûtø musiø – pagauèiau ir primesèiau“,
– piktybiðkai nusiðiepë, þvelgdamas á pusiau pravirà
Ruokio burnà.
Þiemovidþio padangë pasitiko kaukà pabirusiais þvaigþdþiø
trupiniais, kuriuose tarsi trys þëruèio ðukës spindëjo
ðienpjovio dirþas. Tiesa, senolis Urkis ðias þvaigþdes
vadindavo „triakiu“ ir pasakojo, kad jos atsirado, kai
didkaukis Barzdys nugalëjo baisø visa regintá triaká vilkà
Vilkaká, o jo akis paaukojo protëviams, kad ðie, dausose
gyvendami, galëtø visada þemën pasiþiûrëti ir savo
ainius pamatyti... „Et, kaip jie ten laikosi – ar neðàla, ar
maisto turi?..“ – suvirpo ðirdelë, kai prisiminimai apie
senolio pamokymus netruko paþadinti prisiminimø apie
gimtàjà olà, apie Kaukaðlaitá... Bet, vos nuvijus ilgesio
ðeðëlá, sugráþo ið visø pusiø gurgsintis, kriokiantis, urzgiantis
knarkimas. Taèiau, geriau apsidairæs ir ásiklausæs,
kaukas pastebëjo kai kà keista. Neabejotina – daugiau
nei pusæ to garso këlë Ruokis, bet gausus atitarimas
atsklisdavo ið vos vos toliau, o ðalia nebuvo beveik
nieko – kitoje lauþo pusëje, susisukæs á kailius, gulëjo tik
› 166 š