parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Jie dar neiðsiaiðkino, kas toks Jaunius. Jiems tai nebuvo
pasakyta, pagaliau nelabai ir ádomu, taèiau maskoliai
supranta, kad jis – vieno ið mûsø didþiûnø vaikas.
Ir ðtai kà mums pasakë… Jeigu iki ryt ryto nenutrauksime
apsiausties, Jaunius bus pasodintas ant kuolo.
Ruokio dantys kaukðtelëjo visiðkoje tyloje.
– Taèiau ðis miestas yra mûsø sàjungininkø, ir nusikalsèiau,
jeigu dël savo sûnaus bandyèiau praðyti atsitraukti.
Pagaliau to niekas ir nedarytø, – kunigaikðtis
vos pastebimai liûdnai ðyptelëjo, – nes Tëvynë reikalauja
ir aukø. Taèiau jeigu Jaunius bus nukankintas, þinokite,
privalësiu nubausti ir tuos, kurie jo neiðsaugojo.
Viskas, – ir nuëjo.
Gedgaudas dëbtelëjo á Ruoká. Ðis pasikrapðtë pakauðá.
Atrodo, ið þvaigþdþiø likimo spëlioti nebeteks: jis jau aiðkus.
Vos pradëjus puolimà, maskoliai pirmiausia iðþudys
ákaitus. Dabar Jauniø galëjo iðgelbëti tik stebuklas. O
vienintelis padaras, mokantis daryti kad ir nedidelius
stebuklus, kurá Ruokis paþinojo, buvo kaukas, pradingæs
kartu su kunigaikðtuku… Keista, bet ðis sutapimas
staiga áþiebë viltá, kad gal dar ne viskas prarasta, ir Gedgaudas
net iðsiþiojo, kai Ruokis jam paplekðnojo ranka
per petá ir tarë:
– O gal dar viskas bus gerai…
Senasis karys taip dëbtelëjo á Ruoká, kad ir viltis nublëso,
tarsi ant lauþo ðliûkðtelëjus kibirà vandens…
› 224 š