parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

ginèininkas ir peðtukas, nusiðluostæs aðarotas akis, netruko
paðiepti:
– Oi, Pesly, ir mëgsti tu kisieliø uþ apykakliø pilti…
Kad, man regis, nepakeltum taip lengvai skobniø. Gal
bent jau suolas ten buvo, a?
– Nepakelèiau?! – Peslys susiraukë, ir dabar kaukas
pamatë, kaip tiksliai parinktas vardas – truputá pakumpæs,
riesta nosis – ið tiesø tikras peslys, ir dar tas mostagavimas…
– Nepakeltum, – ramiai linktelëjo pirmasis, – gal nori
derëtis? – iðsiðiepë, giliø rudø akiø þvilgsniu varstydamas
suirzusá Peslá.
– Prakiði paskutiná graðá, Domantai, – áspëjo Peslys,
sunerdamas pirðtus ir truktelëdamas rankas taip, kad
net trekðtelëjo.
– Mano graðiai, ne tavo, – atkirto ðis, – na, tai prisipaþásti,
kad tai ne skobnys buvo?
– Buvo skobnys! – ðûktelëjo Peslys, – o jei netiki –
galim susiremti!
– Bûta èia dël ko remtis, – prunkðtelëjo Domantas, –
tu tiesiog pakelk mane viena ranka – tada patikësim!
– Tai kad tu kaip keturios skobnys sveri! – vyptelëjo
Peslys, – ir dar dvoki kaip oþys!
Dabar jau Domantas susiraukë kasydamasis pakauðá:
– Negraþiai, oi negraþiai kalbi, – tarsi pasiskundë ir
ðveitë atgalia ranka Pesliui ausin!
Ðis drëbësi it pakirstas medis, bet tuoj pat paðoko ir
stvërësi uþ kirvio staugdamas:
› 214 š