parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– A? Kas?.. A... Kukio vaikis... Ot tai iðgàsdinai... Iðgàsdinai
senolá... Maniau, ðeðkas koks nors... O að jokio
smeiguolio neturiu... Taip galvojau... Gera galvoti...
– Atleiskite man, senoli, kad sutrukdþiau snûdà, bet
netoli Pagiriø maèiau geleþinius þmones...
– Kà sakai... Þiûrëk tu man... Geleþinius þmones... Gráþo...
Negerai, vaiki... Oi negerai... Negeri tie geleþiniai
þmonës... Labai negeri... Bet visi, þinok, þmonës negeri...
Nemëgsta jie kaukø... Muða spragilais jaujose, net
ir þmoniø katës – tos neûþaugos – ramiai gyventi neduoda...
Bet geleþiniai dar blogesni... Jie degina anøjø pirkias,
naikina pasëlius... Ak, negeri tie þmonës, nors sunku
kaukams bûtø be þmoniø, labai sunku... Bet reikëtø
pasakyti Snarkiui... labai reikëtø... taip taip... labai.
– Nëra Snarkio. Iðsivedë vyrus bièiø kopinëti. Sakë,
gráð tik su saulës laida.
– Negerai, kad nëra Snarkio... Labai negerai... Kiek
kartø kartojau – jeigu nesi, bent duok visiems þinoti,
kur galima rasti. Ak, sunkûs laikai. Kaukas kauku nepasitiki,
vienas gvelbia ið vieno þmogaus, kitas gvelbia
ið to, ið kurio gvelbia... O dar kartais ir kaukas ið kauko...
Kokie laikai, kokie áproèiai...
– Ið jø nugvelbiau smeiguolá.
– Smeiguolá?.. Þiûrëk tu man, koks tu dràsus... Nagi,
pasakok, pasakok... O gal parodysi?
– Štai.
– Oho! – senojo kauko akys blykstelëjo. – Graþus smeiguolis...
Labai graþus... Þmonës tokius smeiguolius ka-
› 22 š