parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

ir pats vesk. Tik þinok, jeigu pamëgins lásti artyn mamos
– visiems baigsis blogai!“
„Sutarta!“ – apsidþiaugë kaukas.
Nukurnëjæs atgal prie bûrio, Gugis ëmësi daryti tvarkà:
– Eikite paskui mane. Nedráskite nieko daryti basiliskei,
lásti artyn ar erzinti, nes tuomet pabus jos motulë.
Ásivaizduojate, kokia jos motulë, a?!
Vyrai tylomis sulinksëjo. Ypaè gerai ásivaizdavo tie,
kurie bandë rungtis su Ðiuða…
– Na, eime, – nurodë Gugis. – Lëtai, tvarkingai, vorele.
Smeiguolius paslëpt!
– Smeiguoliai – tai ginklai, – iðvertë á ûsà ðypsodamasis
Ruokis.
Kariai susiþvalgë, bet pakluso maþojo padaro vadovavimui.
Tik sujudo Valdas:
– O kunigà kaip? Kur dëti?
– Paimsime su savimi, – atsiliepë Ruokis.
– Kà èia tauðki! Nesineðime jo statulos á mûðá! – suniekino
Stumbrys. – Ar tu èia su kunigaikðèiu kaip su
kuoka pasiðvaistyti susiruoðei? – iðsiðiepë.
– Velniava… – prisipaþino suklydæs Ruokis. – Tai kà…
Palikt?! O kas liks saugoti?
– Kunigaiti? – atsargiai pasiteiravo Rimvydas. – Jûs
èia tarp mûsø vis dëlto… jauniausias.
– Að?! – plykstelëjo Jaunius. – Vël manæs atsikratyti
taikotës?! Noriu uþ tëvà atkerðyti! Jeigu ne ðitie maskoliai,
jis ir uþkerëtas nebûtø! Eisiu! Nedrásk stabdyti!
› 284 š