parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tai reikëjo pamokyti, tada bûtø be vargo nutvëræ! –
nepiktai paðiepë kauko iðmintá moteriðkë.
– O kas tada nutikimus pasakotø? – iðsiðiepdamas neliko
skolingas ir Gugis.
Ruokienë nusijuokë:
– Na, gal tada uþ koká saldësá tà pasakoriø ið medþiotojø
iðpirkèiau… Oi tu gudroèiau girini… – meiliai suvëlë kauko
gaurus. – O kur dabar þiurkæ padëjai? – pasiteiravo.
– Ai, laksto kur nors aplinkui… – numojo jis rankute.
– Prisakiau, kad Þelvio svirnan nosies nekiðtø, gal
susipras…
– Ar kaukai su visais gyvulëliais taip lengvai susikalba?
– susidomëjo moteriðkë.
– Na, – Gugis pasikasë pakauðá, – susikalba – gal ne tas
þodis… Tiesiog senolis Urkis mus daug mokë, kaip juos
suprasti, o jø ðnekos – ne, nesuprantam, tik kartais…
– Et, o kaip gerai bûtø, kad Pagiriuose irgi gyventø
toks iðminèius kaip tavo senolis, kokie protingi vaikiai
augtø… Ar ne?
– Mmmm… Neþinau, – suabejojo Gugis, – ar kaukø
iðmintis tikrai bûtø tinkama þmonëms…
– Yra iðmintis, kuri tinka kiekvienam, bent man taip
rodos, – atsakë moteriðkë. – Ir taip norëtøsi, kad visi jos
gautø, kad kiekvienam ðiek tiek ákrëstø kas nors… Bet
nelemta, oi nelemta… Tada ir krinta viskas ið rankø,
krinta… – Ruokienë palingavo galvà.
– Kaþkas negera nutiko, motule? – sumojæs, kad neáprastam
ðeimininkës liûdesiui privalo bûti rimta prieþastis,
klustelëjo Gugis.
› 63 š