parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

ausdamos ar kitaip besiprieðindamos, vis tiek turëdavo
dëbsoti á iðnaros gabalëlá…
– Ufff, – atsiduso braukdamas prakaità nuo kaktos
Gugis, – pavyko!
– Ai! – suspigo Gailius – mat Kuzia nesnaudë, o suleido
dantukus þmogui á delnà, ir gniauþtus ðis atlaisvino.
Naminukui tik to ir reikëjo…
– Kas èia dedasi… – suvapeno Dainius, mëgindamas
suktis ratu ir jusdamas, kad akys ásitempia ir didþiai
skauda.
– Uiiiii… – suvaitojo ir Daugilas. – Ijjjjj, – suinkðtë,
þengdamas þingsná, nes turëjo eiti skersas it blogo meistro
vyta pinuèiø tvora…
Bet Gugis dar neskubëjo krykðtauti – juk apkerëti tik
trys, o kiti vis dar galëjo pridaryti rûpesèiø! Tad jis skubiai
delne suspaudë dar vienà ið uþ juostos iðsitrauktà
angies iðnaros skiautæ ir apsidairë, ieðkodamas, ið kur
gali ateiti naujas pavojus.
Pavojaus kaukui tarsi nebuvo, taèiau prie vartø á kiemà
ið neþinia kur ëmë eiti vis daugiau þmoniø, nusitvërusiø
dalgius, ðakes ar tiesiog baslius. Ant sniego sublizgo
deglø atðvaitai. Minia grësmingai ûþë ir varstë akimis
pirkios sienos link besitraukianèià ir baimingai besiþvalganèià
„sveèiø“ trijulæ: Baltrø, Pliká ir Raubá, o uþ atëjusiø
nugarø lyg ir ðmëkðèiojo… Taip, toji pati dideliausia
þmogë, kuri slëpësi klëtyje!
Gailius, Dainius ir Daugilas gal ir girdëjo vis garsëjanèius
kaimieèiø balsus, bet galëjo tik nujausti, kas tai –
mat keras vis dar nebuvo iðgaravæs…
› 197 š