parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

vë apsivijo jos kojas beveik iki pat keliø… Gugis pliaukðtelëjo
vytele duodamas þenklà ir mintyse paragino: „Nagi,
lásk, glitena!“ Jie vis dëlto susitarë – tik maumas uþ
tai papraðë nei daug, nei maþai – statinaitës aluèio! „Nieko,
kaip nors gausiu“, – raminosi kaukas.
Upë suraibuliavo, iðniro juoda maumo galva, vartanti
dideles, geltonas tarsi gintarai akis.
– Mauuu! – pareiðkë apie savo pasirodymà Munamukis.
Audrë sustingo it ákasta, pakëlusi rieðkutes su vandeniu.
Pro delnø plyðelá, kapsëdamas jis spruko atgal á upelá.
Kurá laikà jie vienas á kità tik spoksojo – maumas tikrino,
ar Gugis tikrai nemelavo, o Audrë – þinoma, ið begalinio
nustebimo. „Na, daryk gi kà nors! – mintimis
padràsino Gugis. – Cypk, ðauk pagalbos! Ar maumø nebijai?
O jeigu ið tiesø…“ Ëëë, tokios kliûties jis tikrai
nebuvo numatæs… Tuo tarpu maumas, matyt, uþmirðæs,
kad jo uþduotis gàsdinti, antrà kartà sumaurojo visai
draugiðkai:
– Mauuu, u! – ir slinktelëjo arèiau prie þmogës, ið tiesø
taip primenanèios laumæ, tik neapsijuosusios Vaivos
juosta ir turinèios kojø pabaigas daug panaðesnes á jo
letenas nei á kanopas… Bet èia mergaitë atsitokëjo:
– Vai!! – sukliko ji ir puolë á krantà.
– Mau? – nustebo Munamukis, nebesuvokdamas, kodël
ði graþuolë staiga pakeitë savo poþiûrá ir nebenori net
susipaþinti. Bet laiko aiðkintis ir mëginti iðtaisyti nesusipratimà
jam neliko – mat Jaunius, riaumodamas it lokys,
› 125 š