parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

matais, ir netgi gana greitai. Sargis tingiai pasikëlë ir
dar kartà pauostë – taip, to neþinomo kvapo ðaltinis buvo
visai netoli, tiesiai uþ pamato akmens. Ðuns ausis
pasiekë ir krebþdëjimas… Sargis apsisuko ir stryktelëjo
labai staigiai, net nesuurzgæs. Bet Gugis buvo atsargus
ir ne maþiau mikliai smuko á ðonà. Virvë ásitempë, mazgas
ásiverþë, bet ðuo vis tiek urzgë, ðiepdamas dantis.
– Na, nepyk, nepyk, – kalbino kaukas, þvelgdamas
jam á akis. – Að gi maþas, nieko bloga nepadarysiu…
„O gal tikrai nepadarys?“ – ðvystelëjo mintis ðuns galvoje,
ir jis jau ramiau vamptelëjo tik rodydamas, kad
èia – jo plotai, tad tegul sveèias elgiasi pagarbiai.
– Tikrai, tikrai, – patikino Gugis, – pamatysi…
Pasitvirtinæs sau, kad bûtent jis yra ðeimininkas, Sargis
vël atsigulë ir padëjo galvà ant letenø – vapsva vis
dar ropinëjo po jo dubenëlá – o gal jà ir nuvyti?
„Gerai, kad ne katinas“, – atsiduso Gugis. Su tais padarais
taip lengvai sutarti nesisekdavo… Dabar jis beveik
ramus dairësi po kiemà, þvalgydamasis, ar nepamatys
ko nors juodo, liûdno, ðaukðèio.
O Taupëno kieme tuo metu vyko áprastinis gyvenimas
– kas þemæ kapstë, kas girgsëjo, kriuksëjo ar kudakavo.
Vienintelis juodas it derva gaidys tarsi akmeninis
stovëjo net nesidairydamas prie tvoros, puodynëmis nudþiaustytais
basliais. „Ðaukðtið… Ðaukðtið… – skambëjo
Gugio galvoje. – Juk negalëjo jis kalbëti apie ðaukðtà…
Didelis, juodas, ðaukðtis…“ Kauko akutës vis gráþ-
› 85 š