parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Daug... – Gugis jau suprato, kad þmonës geleþinæ
savo rûðá vadina „kryþeiviais“.
– O kiek daug? Kiek kampø troboje ar kiek þvaigþdþiø
danguje? – vël pasiteiravo.
– Kiek lapø ant medþio, – rimtai iðtarë Gugis.
– Ant jauno medelio ar ant ðimtameèio àþuolo? – neatstojo
þmogus.
– Nei jauno, nei seno, – paaiðkino Gugis.
– Na, kà gi, vyrai. Matyt, jø nëra labai daug. Bet turbût
nëra ir labai maþai.
– Tai kà nusprendþiam?
– Ginamës! Nesileisim iðskerdþiami kaip ðernai.
– Tvora aukðta, strëlës taiklios...
– Ir pas Rumbaudà tegul bëga kas nors...
– Tegul degina lauþus, puèia ragus!
– Palaukit! – staiga visus pertraukë kalbinæs kaukà. –
Kodël turime laukti, kol maitvanagiai èia atplasnos? Sukiðkime
juos á pelkæ.
– Sukiðkim! Kaip stirnas suvarysim ir kaip karvelius
iððaudysim... – kaþkuris pritarë.
„Oho! Na, ir dràsa, – tyliai stebëjosi Gugis. – Juk geleþiniø
þmoniø daugiau... ir jie geleþiniai“.
Vyras vël kreipësi á kaukà:
– Aèiû, maþuli, uþ pagalbà. Ateik kada duonutës, pienelio,
visada sutiksim kaip sveèià.
Ir vyras jam nusilenkë. Gugis net sutriko – kaip èia
atsakyti? Skubiai perbraukæs per srëbtuvæ, kad nusiðluostytø
pienà, jis irgi linktelëjo.
› 38 š