parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

matyt, tai eþys!“ „O ðitas? – susimàstë Gugis. – Atrodo
kaip akmuo, pilkas kaip akmuo, guli kaip akmuo, bet
þiûri tai kaip?!. Vadinasi, tai ne akmuo. O kas tada?“
„Cyyyyypt!“ – ir vël. Taip gailiai gailiai. Gugis þengë kelis
þingsnelius artyn ir vël ásispitrijo. Ne, vis dëlto tai –
ne akmuo. Mat, geriau ásiþiûrëjæs, iðvydo lyg ir þvynus,
uodegà… „Oi, taigi toká patá, tik labai didelá iðtempë tas
baltas þmogus! – sumojo. – Ar tik nebus èia vaikutis…“
Jis þengë dar arèiau ir suðuko:
– Ei!
Plaèiau prasimerkë geltonos, siauravyzdës akys.
– Šðððððð!
Gugis kaip nuplikytas stryktelëjo atgal, uþ kaþko uþkliuvo
ir dribo ant nugaros. Tas padaras staiga padidëjo
keletà sykiø ir taikësi jam ákàsti aðtriadante burna! Dabar
kaukas vël sumerkë akis kiek galëdamas. Mat atminë
vienà ið svarbiausiø senosios Gubës pamokëliø – jeigu
nori apsisaugoti nuo þvëries ir nëra laiko panaudoti
kerø – sustink, apsimesk, kad esi negyvas! Net nekvëpuok!
Tai Gugis dabar ir stengësi padaryti, kartu mëgindamas
ásiklausyti – ar negirgþda virð jo maþo kûnelio
baisiø nasrø þandikauliai? Ir kà daryti, jeigu kàs?! Ristis
á ðonà? Bëgti? Tik kur? Bet nieko negirdëjo. Visiðkai.
Netgi pabaisos alsavimo!
„Atmerksiu bent vienà aká…“ – atsargiai atplëðë deðiná
vokà. Ne, ausys neapgavo. Jis gulëjo, bet ðalia nematë
jokiø pabaisø ir, þinoma, jokiø nasrø. Tik ið aukðtumos
sklindanti menkutë ðviesa leido matyti paskutinæ
apgriuvusià laiptø pakopà…
› 226 š